galąsti

galą́sti, galánda, galándo (-ė) tr. 1. aštrinti, pustyti: Išsiėmė jis skustuvą ir pradėjo galąst P.Cvir. Aš galándu peilį, kirvį su galąstuvu J. Karei kilus, pametęs ir valgį, galąsk dalgį LTI226. Dalgius galándant, pempės leka į būrius Šts. | Katė galánda nagus Ėr. | prk.: Mirtis galanda plieno dalgę S.Nėr. Galanda sparnus į dangaus kraštą gervių šimtai P.Cvir. Tuoj išskris paukščiukai – jau ima sparnus galąsti Tj. Šokėjų poros galanda kojas rš. ^ Rūstybė galanda protą S.Dauk. Reikėtų mus mokyti, protą galąsti rš. Negaląsk peilio, kol teliuko nėr Vb. | refl.: Pjovimo įrankis gali pats galąstis darbo proceso metu rš. | prk.: Širdy nerimas galandas rš. 2. prk. dilinti, trinti, graužti; pūsti (apie stiprų vėją): Vakar tas vėjas tai galándo dirvas (nupūtė sniegą, nešė žemes) Gs. Koks čia gyvenimas be medžių – visi vėjai galánda sąsparas trobelės An. Kad da vėjo nebūtų o tai kad galánda burną! Mlt. Aštrus vėjas pučia, galąste galanda ausis Ėr. | Oigi sunku žaliai nendrelei ant dunojėlio: iš pašaknėlių žvyrelis graužia, per liemenėlį vanduo galánda Žž. | refl.: Bernas galándas, t. y. trinas J.

◊ dantìs galą́sti

1. labai norėti: Vaikesas seniai ant obuolio dantis galando Blv.

2. apkalbėti: Visi susirenka ir galanda dantis Ds.

3. pykti: Galánda jis ant manęs dañtį Srv. Imperialistai galanda dantis ir vieni prieš kitus (sov.) sp.

liežuviùs galą́sti apkalbėti: Pikti žmonės pradėjo galąsti liežuvius P.Cvir.

\ galąsti; atgaląsti; įgaląsti; išgaląsti; nugaląsti; pagaląsti; prigaląsti; sugaląsti; užgaląsti